Mokytojai

atsisiųsti Ramana Maharshi  (1879-1950)
Gimimas

Maždaug 30 mylių piečiau Madurai yra Tiruchuli kaimelis, kuriame stovi senovės laikų Šivos šventovė. Ją yra apdainavę Sundaramuri ir Manikkavacakar, du garsūs Tamilų šventieji. XIX a. antroje pusėje šioje šventoje vietoje gyveno advokatas Sandaram Aiyar su žmona Alagammal. Šią nuostabią porą apibudina tokie žodžiai kaip pamaldumas, atsidavimas ir dosnumas. 1879 m. gruodžio 30d. jiems gimė Venkataraman, kuris vėliau pasauliui buvo žinomas kaip Ramana Maharshi.
Tai buvo viena iš laimingiausių dienų, dar vadinama Ardradarsanam diena. Kiekvienais metais šią dieną nuo šventovės yra nukabinamos šokančios Šivos, Nataraja paveikslas ir perduodams procesijai, kurios metu yra švenčiamas dieviškosios malonės apsireiškimas tokiems šventiesiems kaip Gautama, Patanjali, Vyaghrapada ir Manikkavacaka. 1897 m., būtent per Ardra dieną, Nataraja paveikslas buvo nukabintas nuo Tiruchuli ir atiduotas dalyvaujanties ceremonijoje, o kai viskas buvo besibaigę, tuomet ir gimė Venkataraman.

Ankstyvi metai

Nėra nieko ypatingai išskirtinio kalbant apie Venkataraman ankstyvą gyvenimo periodą. Jis augo kaip ir visi berniukai, buvo nusiųstas į pagrindinę mokyklą Tiruchulyje, o vėliau metams į Dindigul mokyklą. Jo tėvas mirė kai jam buvo dvylika metų ir todėl, kartu su šeima, turėjo išvykti į Madurai kur gyveno kartu su savo dėde, Subbaiyar. Čia jis buvo nusiųstas į „Scott“ vidurę mokyklą ,o vėliau į „American Mission“ auštąją mokyklą. Jo požiūris į mokslą nebuvo rimtas ,bet kadangi jis buvo apdovanotas gera sveikata bei jėga jo kolegos vengė prie jo kabinėtis. Kiekvieną kartą kai jo bičiuliai turėdavo kažkokių nuoskaudų jie pokštaudavo su juo tik tuomet kai jis miegodavo. Venkataraman miegas buvo labai gilus ir nepaprastas: jis nežinojo nieko kas vykdavo jam bemiegant. Jis būdavo nunešamas į kitą vietą arba net sumušamas jam net neprabudus.

Arunachala

Būdamas šešiolikos metų Venkataraman visiškai atsitiktinai išgirdo apie Arunchala. Vieną dieną jų šeimą aplankė senas giminaitis ir berniukas paklausė iš kur jis atvyko, ir jam buvo atsakyta ,kad iš Arunchalos. Pats „Arunchalos“pavadinimas Venkataramanai skambėjo magiškai ir jis tuomet uždavė kitą klausimąBūdamas šešiolikos metų Venkataraman visiškai atsitiktinai išgirdo apie Arunchala. Vieną dieną jų šeimą aplankė senas giminaitis ir berniukas paklausė iš kur jis atvyko, ir jam buvo atsakyta ,kad iš Arunchalos. Pats „Arunchalos“pavadinimas Venkataramanai skambėjo magiškai ir jis tuomet uždavė kitą klausimą. Iš kur? Arunchala ! Kur tai randasi? Ir jam buvo paaiškinta, kad Tiruvannamalai ir yra Arunchala.

Neužilgo po šio Venkataramano susižavėjimo Arunchala nutiko kitas įvykis paskatinęs jo virtimą dvasinių vertybių link. Jam pasisekė prisiliesti prie Sekkil Periyapuranam knygos ,kuri yra susijusi su Saiva šventųjų gyvenimais. Jis perskaitė šią knygą ir buvo sužavėtas ja. Tai buvo jo pirmasis prisilietimas prie religinės literatūros klodų. Šventųjų pavyzdžiai jį sužavėjo ir giliai širdyje kažkas palankiai atliepė.Be jokio išankstinio pasiruošimo jame išaugo atsižadėjimo dvasia bei pamaldumas ,kas ir yra Šventojo gyvenimo pagrindas.


Didysis pabudimas

Dvasinės patirtys ,kurias puoselėjo Venkataraman ,aplankė jį labai greitai ir netikėtai. Tai įvyko 1896 m. kai jam buvo septyniolika metų. Vieną dieną jis sėdėjo pirmame savo dėdės namo aukšte. Kaip paprastai jis buvo sveikas ir nieko blogo jam nebuvo, bet staiga jį užvaldė akivaizdžios mirties baimė- manė ,kad jis mirs. Kodėl šis jausmas aplankė jį, jis nežinojo, o mirties grėsmė visiškai jo neerzino. Jis ramiai mąstė ką turėtų toliau daryti ir tarė: dabar atėjo mirtis ir ką tai galėtų reikšti. Ką reiškia mirti? Šis kūnas miršta. Ir po šių žodžių jis nedelsiant atsigulė, išsitempė visu kūnu kaip kad būtų miręs, sulaikė savo kvėpavimą ir stipriai suspaudė lūpas, taip ,kad jo kūnas atrodytų kaip lavonas. Kas dabar bus?, jam sukosi galvoje mintys: „Tebunie šis kūnas yra miręs ir bus nuneštas į deginimo vietą ir pavirs pelenais. O ar su fiziniu kūnu mirsiu ir aš? Ar šis kūnas esu aš? Šis kūnas yra tylus ir inertiškas, bet aš jaučiu pilną savo asmenybės jėgą ir netgi balsą „Aš“ manyje, nepriklausomai nuo fizinio kūno. Vadinasi aš esu Siela ,kuri peržengia fizinio kūno ribas. Kūnas miršta ,bet Siela ,kuri jam nepriklauso negali būti paliesta mirties. Tai reiškia ,kad aš esu nemirtinga Siela.“ Kaip Bhagavan Sri Ramana vėliau pasakojo apie šią patirtį savo mokiniams tai buvo samprotavimo procesas, bet nedelsiant jis paaiškino, kad tai nebuvo taip. Suvokimas jam atėjo staiga. Jis suvokė šią tiesa tiesiogiai.“ Aš buvau kažkas labai realaus, vienintelis realus dalykas. Mirties baimė dingo visiems laikams. Nuo tos akimirkos „Aš“ elgiuosi ,taip kaip kad fundamentalus sruti užrašas, kuris guli ir noksta su visais kitais užrašais. Taigi jaunas Venkataraman atrado save dvasinėse aukštumose be jokių sunkių ir ilgų askezių. Ego buvo pamestas savęs pažinimo sraute. Staiga berniukas vardu Venkataraman sužydėjo kaip išminčius ir šventasis.

Jaunuolio gyvenimas visiškai pasikeitė. Visa tai ,kas jam buvo svarbu anksčiau visiškai prarado savo vertę. Dvasinės vertybė ,kurias jis anksčiau ignoravo jam tapo vieninteliu domėjimosi objektu. Studijos mokykloje, draugai, giminės-niekas jam nebuvo tiek svarbu. Jis augo visiškai skirtingu žmogumi savo aplinkai. Jis garbino nuolankumą, romumą, nesipriešinimą ir kitas vertybes .Jam žymiai labiau patikdavo būti vienam ir susitelkti į save nei paskęsti kompanijose. Jis eidavo į Minakshi šventyklą kiekvieną dieną ir kiekvieną kartą kai stovėdavo prieš dievų ir šventųjų atvaizdus jausdavo dvasinį pakilimą ir jam iš akių gausiai liejosi ašaros. Nauja vizija aplankė jį ir jo gyvenimas pasikeitė.

Išvykimas

Venkataramano vyresnysis brolis nustatė koks didelis virsmas vyksta jame. Keletą kartų jis priekaištavo berniukui už jo skirtingą , jogišką elgesį. O beveik po šešerių savaičių įvyko didžioji krizė. Tai atsitiko 1896 m. rugpjūčio 29 d., kai Venkataramano mokytoja nubaudė jį už abejingą požiūrį į studijas ir liepė jam atspausdinti tris Bain gramatikos kopijas. Berniukas padarė dvi kopijas ir sustojo, nes suprato visišką šios užduoties beprasmiškumą. Tuomet metė popierius į šalį ir užmerkęs akis paskendo meditacijoje. Vyresnysis brolis stebėjo visą šį procesą ir priėjęs prie jo tarė: kokia yra nauda iš to ,kuris yra toks kaip tu? Tokiu būdu jis priekaištavo Venkataramanui už jo nepasaulietinį elgesį bei aplaidų studijavimą.

Į brolio klausimus Venkataramanas neatsakinėjo. Jis įsitikino, kad jam nėra jokios prasmės vaizduoti studijuojantį ir nusprendė išvykti iš namų. Tuomet jis prisiminė vietą į kurią norėtų vykti ir tai buvo ne kas kita kaip Tiruvannamalai. Kad nekiltų jokių nesklandumų jis pasakė savo broliui ,kad išvyksta į mokyklą , nes popietų įvyks speciali pamoka. Brolis tuo tarpu liepė jam paimti iš dėžutės penkias rupijas ir susimokėti už savo studijas koledžo nario mokestį. Venkataramanas nulipo laiptais, teta jam padarė valgyti ir davė penkias rupijas. Jis pasiėmė žemėlapį ir pamatė ,kad artimiausia pažymėta stotis į Tiruvannamalai buvo Tindivanam. Iš tikrųjų tai buvo senas žemėlapis, nes buvo ir tiesioginė geležinkelio linija vedanti į Tiruvannamalai. Suskaičiavęs ,kad kelionei jam pakaks ir trijų rupijų, jis paliko pinigų likutį voke ,kad jį lengvai galėtų rasti jo brolis.

Venkataramano šeima buvo prakeikta, bet iš tikrųjų tai buvo palaiminimas, kuris reiškė ,kad kiekvienos kartos vienas atstovas turi būti elgetaujantis vienuolis. Šis prakeikimas įvyko tuomet ,kai vienas klajojantis asketas prašė išmaldos ir buvo atstumtas prie Venkataramano namų. Sundaram Aiyar dėdė tapo vienuoliu (sannyasin), taip pat kaip ir Sandaram Aiyar vyresnis brolis. Dabar atėjo Venkataramano eilė ir niekas net negalėjo įtarti ,kad užkeikimas veiks tokiu būtu. Beaistriškumas užvaldė Venkataramano širdį ir jis tapo klajojančiu vienuoliu(parivrajaka).

Galima sakyti ,kad Venkataraman kelionė iš Madurai į Tirurvannamalai buvo epinė. Popiet jis išvyko iš dėdės namų ir nukeliavo į geležinkelio stotį ,kuri buvo už pusės mylios. Visa laimė ,kad tą dieną traukinys važiavo vėlai, kitaip jis būtų nebespėjęs. Jis peržvelgė traukinių judėjimo tvarkaraštį ir sužinojo ,kad trečios klasės bilieto kaina į Tindivadam yra dvi rupijos ir trylika anų. Jis nusipirko bilietą ,o likusias tris anas pasiliko sau. Jei jis būtų žinojęs ,kad buvo tiesioginis traukinys į Tiruvannamalai ir jeigu jis būtų apie tai paklausęs kasoje, būtų sužinojęs ,kad bilietas kainavo lygiai tris rupijas. Kai atvyko traukinys jis ramiai įlipo ir atsisėdo. Maulvis irgi važiavo tuo pačiu traukiniu ir užkalbimo Venkataraman, butent iš jo jis sužinojo ,kad buvo tiesioginis traukinys ir kad šis vyksta į Tidivadam, tačiau yra tikimybė, kad traukiniai bus keičiami Viluppuram. Tai buvo jam labai naudinga informacija. Jau buvo prieblanda kai traukinys pasiekė Tiruchirappalli, Venkataraman buvo alkanas , už pusė ano jis nusipirko dvi kriaušes ir akimirksniu, tik jų paragavęs, nuslopino alkį. Trečią valandą ryto traukinys atvyko į Viluppuram. Venkataraman išlipo iš traukinio ketindamas likusią kelio dalį iki Tiruvannamalai įveikti pėsčiomis.

Auštant jis nuvyko į miestą ir ieškojo kelrodžio į Tiruvannamalai. Jis matė nuoradas į Mambalappatu,bet net neįtarė ,kad ši vietovė yra tame pačiame kelyje kaip ir Tiruvannamalai. Kadangi buvo labai pavargęs ir alkanas nusprendė šiek tiek atsigauti. Nuvykęs į viešbutį paprašė truputėlį maisto ir pavalgęs ištiesė turėtas dvi anas. Padavėjas paklausė kiek jis turi pinigų ir sužinojęs, kad tai jo paskutiniai ,atsisakė iš jo juos imti. Taip pat šis žmogus jam paaiškino ,kad Mambalappatu yra tame pačiame kelyje kaip ir Tiruvannamalai. VėliauVenkataraman sugrįžo į Viluppuram stotį ir už likusius pinigus nusipirko bilietą į Mambalappatu.

Į Mambalappatu Venkataraman atvyko jau po pietų ,o iš čia keliavo toliau pėsčiomis iki Tiruvannamalai. Jis ėjo apie dešimt mylių ir tik vėlai vakare pasiekė tikslą. Netoliese, pastatyta ant didelės uolos, stovėjo Arayaninallur šventykla ir jis laukė kol ji bus atidaryti, o ten patekęs atsisėdo kolonomis apsuptoje salėje. Čia jį aplankė vizija lyg nuostabi šviesa būtų apgaubusi šią vietą. Tai nebuvo buitinė šviesa, ji pašvietė kurį laiką ir dingo. Venkataraman sėdėjo gilioje meditacinėje būsenoje ,bet vienuoliai jį pakėlė ,kadangi norėjo uždaryti šventovę ir keliauti į Kilur šventyklą kur turėjo atlikti savo pareigas. Venkataraman nusekė juos ir kai pateko į šventyklos vidų vėl nugrimzdo į tą pačią būseną(samadhi) . Kai vienuoliai atliko savo darbus jie vėl jį pažadino ,bet nedavė jam jokio maisto. Šventovės būgnininkas stebėjo šiurkštų dvasininkų elgesį ir maldavo juos pasidalinti maistu su jaunuoliu. Kai Venkataraman paprašė vandens jam buvo pasakyta kreiptis į Sastri namus, kurie buvo netoliese, o čia atvykęs nualpo ir parkrito. Atsipeikėjęs jis pamatė nedidelę, smalsiai jį stebinčių žmonių grupelę. O vėliau , numalšinęs troškulį ir šiek tiek užvalgęs , užmigo.

Jis pabudo tik kitą rytą ,per Gokulastami dieną arba Sri Krishnos gimimo dieną, tai buvo 1896 m. rugpjūčio 31 d. Jis vėl iškeliavo ,tačiau buvo pavargęs ir alkanas. Jis geidė kažkokio maisto, o vėliau traukiniu ketino vykti į Tiruvannamalai .Staiga jam gimė mintis ,kad jis gali iškeisti pora savo auksinių auskarų ir tokiu būdu gauti kažkiek pinigų.Bet kaip tai padaryti? Jis išėjo ir atsistojo šalia vieno namo ,kuris jo laimei priklausė vienam Muthukrishna Bhagavatar. Jis paprašė Bhagavatar maisto ir buvo nusiųstas pas jo žmoną. Moteris buvo laiminga galėdama pasitarnauti jaunuoliui tokią ypatingą Sri Krisnos gimimo dieną. Pavalgęs Venkataraman vėl kreipėsi į Bhagavatar norėdamas iškeisti savo auksinius auskarus ,už kuriuos jis norėjo gauti keturias rupijas, kad galėtų tęsti savo piligriminę kelionę. Auskarai buvo verti dvidešimt rupijų, bet Venkataramanui nereikėjo tiek daug pinigų .Bhagavatar peržvelgė auskarus, davė jam prašytą pinigų sumą ,apsikeitė adresais ir pasakė ,kad šiuos auskarus jis gali išsipirkti kada tik panorės. Venkataraman pavakarieniavo Bhagavatar namuose, maloninga ponia įdėjo kelionei saldumynų ,kuriuos ji buvo paruošusi Gokulastami dienai. Venkataraman išvyko iš jų namų ,o kadangi neketino susigrąžinti auskarų, jis suplėšė Bhagavatar duotą adresą ir nuvyko į geležinkelio stotį kur turėjo praleisti naktį ,kadangi iki pat ryto nebuvo jokio traukinio.

Atvykimas į Arunachalą

1896 m. rugsėjo pirmos rytą jis įsėdo į traukinį ir pajudėjo link Tiruvannamalai. Kelionė truko labai trumpai ir visas spindintis jis jau skubėjo link Arunacalesvara šventovės. Visi vartai ir netgi vidinės durys buvo uždaryti, šventovėje nebuvo nei vieno žmogaus. Venkataraman priėjo švenčiausią vietą sanctum sanctorum ir čia jį užliejo ekstazės bei nepaaiškinamo gėrio banga, nes jis stovėjo prieš savo tėvą Arunacalesvara. Šiame etape laivas saugiai atvyko į uostą ir epinė kelionė pasibaigė.

Gyvenimas Tiruvannamalai
Pirmoji Ramano rezidencija Tirunvannalai buvo nuostabi šventovė. Keletą savaičių jis būdavo nuostabioje tūkstančio kolonų salėje, bet jį nuolat erzindavo padaužos berniūkščiai ,kurie jam medituojant mėtydavo akmenis. Jis slėpdavosi nuo jų nematomuose kampuose ir netgi rūsyje žinomame kaip Patala-lingam. Niekieno netrukdomas, be judėjimo ir nebijant įvairių parazitų įkandimų jis keletą dienų praleisdavo giliame transe. Tačiau pikti berniukai jo naujas slėptuves greitai surasdavo ir turėdami laisvo laiko mėgaudavosi mėtydami , į jaunąjį Svamį , puodynių šukes. Visa tai vyko tuomet , kai Tirunvannamalai vyresniuoju Svamiu buvo Seshadri ir tie kurie jo nepažinojo laikė jį pamišėliu. Jis dažnai užstodavo jaunąjį Svamį ir vaikė nuo jo piktadarius. Paskiausiai aistruoliai ištraukė jį iš rūsio ir apgyvendino jį netoliesia Subrahmanya šventyklos. Nuo šios akimirkos Ramana visad kažkas prižiūrėjo, o jo buvimo vieta dažnai keisdavosi. Svamis buvo laikomas soduose, miškeliuose ar šventyklose ir pats niekad nekalbėjo nors ir tam nebuvo davęs jokių įžadų. Kartais jam būdavo skaitomi Vasistham ir Kaivalyanavanitam tekstai.

Praėjus mažiau nei šešeriems mėnesiams nuo jo atvykimo į Tiruvannamalai , jo tvarkytojo Tambiranswami pageidavimu, jis pakeitė savo buvimo vietą į Gurumurtam šventyklą. Kaip slinko dienos taip augo Ramano žinomumas, didėjo piligrimų bei lankytojų skaičius. Gurumartam šventykloje jis išbuvo apie metus ir Svamis ,vietinių žinomas Brahmana svami vardu, persikėlė į netoliese esantį mangų sodą. Būtent čia jį ir surado jo dėdė Nelliyappa Aiyar ,kuris buvo antro rango advokatas Manamadurai. Apie Venkataramaną, kaip Sadhu, jis sužiojo iš savo draugo ir nusprendė jį pamatyti. Ir ko tik jis nebandė stengdamasis sugrąžinti Ramaną į Manamadurai, tačiau jaunasis išminčius į tai nekreipė jokio dėmesio. Nelliyaappa Aiyar grįžo į Manamadurai nusiminęs ir viską papasakojo Ramano motinai Alagammal.

Motinos maldavimas

Motina kartu su savo vyresniu sūnumi atvyko į Tiruvannamalai. Ramana tuo metu gyveno Pavalakkunru, rytinėje Arunchala dalyje. Ašarodama motina maldavo važiuoti kartu su ja, tačiau Ramana nesutiko, niekas jo nepajudino, nesugraudino net jo motinos aimanos. Jis tiesiog tylėjo. Ramano mokinys, kuris matė visą šią sceną paprašė, kad jis parašytų ką jis turėtų pasakyti jo motinai. Ir Ramana parašė tokius žodžius: „kiekvienas veikia vadovaujantis savo individualia karma , karma, kurios veikimas yra nulemtas. Niekad neatsitiks, kas neturi atsitikti, kad ir kokių veiksmų būtų imamasi. O kas turi atsitikti tam niekas neturi galių sukliudyti . Tai neabejotina. Išmintis byloja ,kad reikia likti ramiam.“

Nusiminusi ir sunkia širdimi motina grįžo į Manamadurai, o po šio įvykio, Ramana užlipo ant Arunchala kalno ir ėmė gyventi urve dar vadinamame Virupaksa . Jo aplankyti rinkdavosi minios žmonių , tarp jų buvo ir keletas uolių sekėjų. Pastarieji užduodavo jam klausimus apie dvasines patirtis arba atsinešdavo šventų knygų , kad jis paaiškintų kai kurias mintis. Ramana kartais parašydavo savo atsakymus ar paaiškinimus. Viena iš tokių atneštų knygų buvo Sankara Vivekacudamani rankraštis, kurią vėliau jis išvertė į Tamilų prozą. Taip pat jį lankė ir neišsilavinę žmonės, kurie atvykdavo nusiraminimo bei dvasinio kelio paieškos vedini. Viena iš tokių buvo Echammal, kuri prarado savo vyrą, sūnų , dukrą ir buvo visiškai nusiminusi kol likimas neatvedė jos pas Ramana. Ji pasiryžo lankyti Svami kiekvieną dieną ir prisiėmė įsipareigojimą gaminti jam ir su juo gyvenantiems maistą.

Kai Ramano motina grįžo į Manamadurai ji neteko savo vyriausio sūnaus. Po kelerių metų jos jauniausias sūnus Nagasundaram trumpam aplankė Tiruvannamalai, kur ir Alagammal lankėsi piligriminės kelionės metu į Varanasi, o vėliau kelionės į Tirupati metu. Šiuo metu ji susirgo ir liga ją kankino kelias savaites. Ramana labai rūpinosi motina, ją slaugė ir stengėsi atstatyti jos sveikatą. Jis net sukūrė Tamilų kalba himną maldaujantį jo šventenybę Arunchala ,kad išgydytų ją nuo ligos. Pirmasis himno posmelis kalbėjo: „O vaistai ,kurie iškilo kalnų pavidalu tam, kad nugalėtų visų gimimų ligas taip, kaip ateina viena po kitos bangos. O aukščiausias! Tai yra tavo pereiga išgelbėti mano motiną nuo karščiavimo ,nes ji rūpinasi tavo kojomis kaip vienintele paguoda.“ Jis taip pat meldėsi ,kad jo motinai būtų užtikrintas švenčiausias regėjimas bei atsiribojimas nuo pasaulietiškumo. Ramana maldos buvo išgirstos, Alagammal pasveiko ir grįžo į Manamadurai.

Motinos sugrįžimas

Netrukus motina grįžo į Tiruvannamalai palikus Nagasundaram, kuris buvo neseniai praradęs žmoną. Tai buvo 1916 metų pradžia ,kai mama nusprendė praleisti likusią gyvenimo dalį su Ramana. Po mamos atvykimo Ramana persikėlė kiek aukščiau į kalnus iš Virupaksa į Skandasramam. Mama intensyviai mokėsi dvasinio gyvenimo paslapčių, vilkėjo geltonais drabužiais ir vadovavo Ašramo virtuvei. Nagasundaram taip pat tapo vienuoliu ir gavo Niranjanananda vardą.Tarp Ramano moknių jis buvo plačiai žinomas kaip jaunasis vienuolis(Chinnaswami).1920 metais motinos sveikata suprastėjo ir Ramana kaip įmanydamas rūpinosi praleisdamas šalia jos daug bemiegių naktų . Ji mirė 1922 metų gegužės 19 d. per Bahulanawani dieną ,Vaisakhos menėsį. Motinos kūnas buvo nukeltas iš kalnų ir palaidotas piečiausioje dalyje tarp Palitirham Tank ir Daksinamurti Mantapam. Ramana stebėjo visą ceremoniją ir jos metu buvo visiškai ramus, o vėliau šioje vietoje nusprendė įkurti savo rezidenciją. Ramana lankė kapą kiekvieną dieną ir po šešių mėnesių, vedinas šventos dvasios, čia apsistojo. Taip buvo įkurtas Ramanasramam. Šventovė iškilo tiesiai ant mamos kapo ir 1949 metais buvo pašventinta. Kaip bėgo metai taip augo ir Šventovė. Žmonės atvykdavo pamatyti Ramana iš viso pasaulio.

Pirmieji mokiniai

1903 metais į Tiruvannamalai atvyko garsus Samskrit mokslininkas ir eruditas Ganapati Sastri dar žinomas Ganapati Muni vardu, kuris stebėjo asketizmo apraiškas. Jis buvo tituluotas Kavya –kantha(poetu) ,o jo mokiniai vadino jį tiesiog Nayana(tėvu). Taip pat jis garsėjo kaip Švenčiausios Motinos garbinimo žinovas. Keletą kartų jis aplankė Ramana Virupaksa urve. 1907 metais jis suabejojo savo dvasinėmis praktikomis ir nuėjo pas Ramana ,kuris vienas sėdėjo uoloje ir tarė: „Visa kas turėjo būti perskaityta aš perskaičiau, net Vedanta sastra aš visiškai suvokiau, iš visos širdies aš atlikau japa(meditacija ,kurioje yra kartojama mantra arba dievo vardas),tačiau iki šios akimirkos nesuvokiau „tapa“ reikšmės. Todėl aš ir ieškojau prieglobsčio prie tavo kojų.“ Ramana jam atsakė: „Jeigu stebintysis suvokia kada iškyla jo „Aš“, tuomet protas paskęsta, tai ir yra „tapas“. Kada yra kartojama mantra ir yra stebimas tos mantros garsas, tuomet protas paskęsta, tai yra „tapas“.“ Mokslininkui tai buvo netikėtas atradimas, jis jautė kaip išminčius maloniai apgaubė jį savo šviesa. Ir būtent jis vėliau išgarsino Ramana kaip Maharshi ir Bhagavan, jo garbei Sanskrito kalba kūrė himnus ir parašė Ramana-Gita ,kuri aiškino Ramano mokymus.

Pirmas Ramano mokinys iš vakarų buvo F.H.Humphreys, kuris atvyko į Indiją 1911 metais gavęs paskyrimą darbui Vellore policijos nuovadoje, jis domėjosi okultizmu ir ieškojo Mahatmos. Su Ganapi Sastri jį supažindino jo Telugu mokytojas ,o Sastri jį nuvedė pas Ramana. Anglas buvo labai sužavėtas vizitu pas Ramana ir„International Psychic Gazette“ ,jis rašė:“ pasiekę urvą mes atsisėdome prie jo kojų ir nieko nekalbėjome. Taip mes sėdėjome ilgą laiką ir aš buvau pakylėtas. Puse valandos žvelgiau į Maharshi akis , kurios nekeitė savo gilios meditacinės būsenos…Maharshi yra aukščiau visų įmanomų apibudinimų kalbant apie kilnumą, švelnumą ,savęs kontrolę ir ramią įsitikinimų jėgą.“ Po susitikimo su Ramana Humphry dvasinės idėjos pakrypo teisinga linkme ir jis vis aplankydavo išminčių. Vėliau jis rašė: „ Sunku net įsivaizduoti kažką gražesnio nei jo šypsena ir yra keista ,kad vien tik jo buvimas šalia taip keičia tave!“

Gyvūnijos draugas

Ne vien tik geri žmonės lankydavosi Šventykloje, kartais užsukdavo ir blogi ir netgi pikti asketai.1924 metais net du kartus vagys įsilaužė į Šventovę ieškodami grobio. Kitą kartą jie net sumušė Maharshi, kadangi praktiškai neturėjo ką paimti. Vienas iš jo mokinių prašė leisti nubausti vagis, tačiau Ramana uždraudė tai daryti sakydamas: “Jie turi savo darmą ,o mes turime savąją. Mes turime tai pakelti ir susilaikyti nuo keršto ir todėl mes į tai nesivelsime .“Kai vienas iš vagių sudavė jam per kairę koją ,jis tarė: „ Jeigu tu esi nepatenkintas tuomet trenk man ir į kitą koją“. Kai vagys paliko šventovę jo mokinys pasiteiravo apie smūgius ir Ramana jam paaiškino : „ Aš taip pat gavau puja“ ir tai sakydamas daugiau pabrėžė žodį „garbinimas“, o iš tikrųjų turėjo omeny „smūgiai“.

Taikos dvasioje gyveno visi ,tą gerumą jautė ir paukščiai, kurie buvo jo draugai. Ramana kreipdavosi į juos kaip kad jis darydavo su visais žmonėmis, todėl paukščiai ir voverės aplink jį puikiai jautėsi ir statėsi savo namus. Šventykloje rasdavo prieglobstį karvės ,šunys ir beždžionės, jie elgdavosi labai protingai ,o ypač tuo pasižymėjo karvė Lakšmi. Ramana juos labai gerai pažinojo ir jais nuoširdžiai rūpinosi ,o jei kažkuris iš jų mirdavo ,tuomet jų kūnai būdavo palaidojami labai pagarbiai.

Sri Ramanasramam

Šventyklos gyvenimas tekėjo sava vaga. Laikui bėgant apsilankydavo vis daugiau ir daugiau lankytojų, vieni ilgesniam ,kiti trumpesniam periodui. Išsiplėtė ir pati šventykla ,atsirado naujų darinių bei skyrių ,tai ir namas gyvuliams, Vedų studijų mokykla, leidybos skyrius ir Šv.Motinos šventykla ,kur ji buvo dažnai garbinama ir t.t. Didesnę laiko dalį Ramana sėdėdavo salėje iš kurios žvelgiant jis galėjo matyti viską kas tuo metu vykdavo aplink jį. Jis ne tik pasyviai stebėdavo kas vyksta aplinkui ,bet ir valydavo daržoves, skaitydavo įvairias knygas bei atsiliepimus spaudoje, atsakydavo į gautus laiškus ir pan., tačiau buvo akivaizdu ,kad jis buvo viso to nuošalyje. Nors ir gaudavo daugybę pasiūlymų keliauti, tačiau niekad neišvyko iš Tiruvannamalai, o vėliau netgi ir už Šventyklos ribų. Paprastai didžiąją laiko dalį žmonės sėdėdavo aplink jį visiškoje tyloje, bet buvo užduodami ir klausimai į kuriuos jis kartais atsakydavo. Didelis malonumas buvo žiūrėti į jo švytinčias akis ir daugelis yra patyręs ,kad būnant šalia jo sustodavo net laikas ir juos apgaubdavo su niekuo nesulyginama ramybė ir taika.

Paskutinės dienos & Mahanirvana
1946 metais Tiruvannamalai buvo švenčiamas Ramana auksinis jubiliejus, tačiau 1947 metais jo sveikata pradėjo blogėti. Nors jam dar nebuvo septyniasdešimties metų ,jis atrodė žymiai senesnis. Baigiantis 1948 metams žemiau alkūnės buvo aptiktas mažas gumbelis ir kadangi jis didėjo šventyklos daktaras tai išpjovė. Tačiau per mėnesį gumbelis vėl ataugo ir jis vėl turėjo būti operuojamas. Žaizda negijo ir navikas vėl pasirodė ,tuomet ir buvo nustatyta ,kad tai yra sarkoma( piktybinis jungiamoji audinio navikas). Daktarai pasiūlė amputuoti ranką aukščiau pažeistos vietos į ką Ramana atsakė šypsodamasis: „ Nėra jokio reikalo pergyventi ,kūnas savaime yra liga, todėl palikime viską natūraliai baigčiai .Kam reikia jį žaloti? Tiesiog perriškite pažeistą vietą“ .Vėliau buvo atliktos dar dvi operacijos, bet navikas vėl atsinaujino. Buvo išbandytos ir vietinės medicinos sistemos kartu su homeopatija ,tačiau ir tai reikiamų rezultatų nedavė. Ramana nesirūpino savo liga ir nekreipė jokio dėmesio į kančią. Jis jautėsi lyg žiūrovas stebintis kaip liga naikina kūną , jo akys spindėjo kaip visada ryškiai, o visiems gyviesiems skleidėsi jo gailestingumas. Susirinko minios žmonių ir Ramana pareikalavo ,kad kiekvienas galėtų dalyvauti darsanoje( kojų lietimas). Mokiniai jam nuoširdžiai patarinėjo ,kad jis pabandytų savo kūną gydyti naudojantis ypatingą galią turinčiais pratimais, kai kurie netgi buvo įtikėję ,kad jie patys turi tokias galias. Su didžia pagarba visiems liūdintiems Ramana priminė vieną tiesą ,kad Bhagavan nėra kūnas:“ Jie suteikia Bhagavan kūną ir priskiria jam kančią. Kaip gaila! Jie yra nuliūdę ,kad Bhagavan ruošiasi palikti juos ir išvykti, tačiau kur ir kaip jis galėtų vykti ?

1950 metų balandžio 14 dienos vakarą susirinko daug žmonių ir jis atliko darsana visiems atėjusiems mokiniams .Visi atvykę žinojo, kad pabaiga jau arti. Jie sėdėjo ir dainavo Ramana himną Arunchalai su Arunchala –Siva priedainiu, kai jis lankytojų paprašė ,kad jį pasodintų. Šypsodamasis Ramana atvėrė savo spindinčias akis iš kurių išriedėjo ašara ,o netrukus 8-47 jo kvėpavimas sustojo. Nebuvo jokios kovos ,jokių spazmų ,jokių mirties ženklų, tačiau būtent tą akimirką švystelėjo per dangų kometa ,kuri pasiekė šventąjį Arunchalos kalną ir dingo už jo.

 

 

Sivananda Small Portrait 1 Swami Sivananda (1887-1963)

Swami Sivananda gimė 1887 metais rugsėjo 8 dieną bramino šeimoje Pietų Indijoje. Jis buvo labai gyvybingasjautrus bei nesavanaudiškas vaikas. Jau būdamas paauglys, Swamis Sivananda nepritarė galiojančiai kastų sistemai ir sulaužė jos normas, mokydamasis pas “neliečiamąjį” (tais laikais tai buvo sunkiai įsivaizduojamas poelgis). Jis sėkmingai baigė mokyklą ir, būdamas tik dvidešimt trejų, tapo gydytoju. 1913 metais Swamis išvyko į Malaiziją ir pradėjo vadovauti dviems ligoninėms, kuriose gydėsi tūkstančiai indų. Po dešimties metų tarnystės vargšams ir ligoniams jis paliko Malaiziją, atsisakė patogaus viduriniojo luomo gyvenimo ir, sekdamas Indijos dvasinėmis tradicijomis, tapo klajojančiu elgeta.

Po metų klajonių Swamis Sivananda priėmė šventuosius įžadus ir tapo vienuoliu. Jo begalinis nuoširdumas, dosnumas, kuklumas, nepaprastas gailestingumas ir linksmas būdas patraukė daug puikių vyrų ir moterų, ieškojusių mokytojo, galinčio padėti išsivaduoti iš šio gyvenimo problemų ir skausmo. 1939 metais Swamis Sivananda įkūrė organizaciją, kurią pavadino “Dieviškojo gyvenimo draugija, ir Rišikeše, ant šventosios Gangos upės kranto šiaurės Indijoje, įsteigė ašramą. Nuo to laiko iki pat mirties Swamis Sivananda kiek galėdamas tarnavo žmonėms, mokė juos jogos. Be to, jis buvo labai produktyvus rašytojas, parašęs per 200 knygų apie jogą, ir įkvepiantis bei drąsus oratorius. Swamis Sivananda buvo didis žmogus tiek kūnu, tiek protu, tiek dvasia. Skleisdamas senąjį jogos mokymą, jis padėjo tūkstančiams žmonių susikurti dvasiškai turiningą gyvenimą. Stipri Swamio Sivananda įtaka juntama iki šių dienų tai liudija ir iki šiol klestinti “Dieviškojo gyvenimo draugija” Rišikeše bei kitos jo ir jo mokinių sukurtos organizacijos tiek Indijoje, tiek Vakaruose. Swamis Sivananda paliko kūną 1963 metų liepos 14 dieną. Ir šiandien jis tebelaikomas vienu didžiausių šių laikų Indijos šventųjų.

atsisiųsti (1) Swami Vishnu-devenanda (1927-1993)

Swami (1927-1993; vėliau gautas sanjasino vardas – Vishnu-devananda) gimė Pietų Indijoje. Swamis nuo pat vaikystės pasižymėjo stipria valia, visuomet sugebėdavo gauti tai, ko nori. Pavyzdžiui, nepaisant to, kad mokykla buvo už 5 mylių nuo Swamiji namų ir jokiu transportu iki ten nebuvo galima patekti, jis atkakliai į mokyklą eidavo pėsčiomis.. Suaugęs neturėjo lėšų siekti mokslo universitete, stojo į armiją ir taip gavo taip trokštamą mokslinį išsilavinimą. Būdamas armijoje jis, „beieškodamas pamesto lapo šiukšlių kibire pamatė svamio Sivananda pamfletą „20 dvasinių pamokymų“, kuris prasidėjo žodžiais Uncija praktikos atitinka toną. žinų“. Šie žodžiai padarė didžiulį įspūdį jam ir jis leidosi į kelionę pas svamį Sivananda į Rishikeshą.

Swamio Sivanandos siuntimu svamis Vishnu-devananda pradėjo skleisti jogos mokymą Vakaruose, išvystydamas mokymą apie „Penkis jogos principus“ ir taip padarydamas jogą prieinamą pragmatiškam Vakarų mentalitetui. Vishnu-devananda Vakaruose taip pat garsėjo kaip „skraidantis svamis“, mat pats pilotavo lėktuvą, kuriuo skraidė į karo kamuojamus pasaulio taškus su taikos misija mėtydavo lapukus su intencijomis. Įkūrė keletą centrų ir ašramų, kuriuose mokė integralios jogos. Šios krypties, jungiančios keturis pagrindinius jogos kelius, laikosi ir visi šiandieniniai Sivananda jogos centrai. Joga susideda iš jnana, raja, bhakti, karma jogos ir penkių svarbiausių dalykų kvėpavimo, atsipalaidavimo, vegetarinės mitybos, pozityvaus mąstymo ir meditacijos. Nenuilstantis kovotojas už taiką ir įkvepiantis jogos mokytojas, Swamis Vishnu-devananda yra parašęs ir iki šiol skaitomas bei vertinamas knygas Didžiąją iliustruota jogos knyga bei Meditacija ir mantros. Swamis Vishnu-devananda paliko kūną 1993 lapkričio 9 dieną, o jo sukurta pasaulinė organizacija tęsia jo pradėtą darbą, skleisdama laiko nepaliestą, amžiną jogos išmintį.